Ora et labora

Ora et labora (liet. melskis ir dirbk) – lotynų kalbos posakis, pradėtas vartoti katalikų bažnyčioje, prigijęs krikščioniškoje kultūroje.

Lotyniška ora et labora frazė buvo dvasiniu šūkiu vienuolio Šv. Benedikto iš Nursijos,^[1] kuris 529 m. įkūrė seniausią katalikų vienuolių benediktinų ordiną. Šv. Benediktas įrašė žodžius ora et labora ordino reguloje „Regula Benedicti“. Benediktinų vienuoliai savo veikloje vienijo maldą ir fizinį darbą.

Šv. Benedikto parašyta regula davė pradžią visai Vakarų bažnyčios vienuolystei, padarė esminę įtaką Europos civilizacijos bei kultūros raidai. Vienuoliai dirbo siekdami pragyventi ir padėti kitiems žmonėms materialiai arba dvasiškai.

1. ↑ Anselm Grün, Linda M. Maloney (2006). Benedict of Nursia 2006 ISBN 0-8146-2910-5 page 30